Daugiamodio optinio pluošto atsiradimas

Siekdamos patenkinti tinklo ryšio poreikius, nuo 197 0-ųjų pabaigos iki 198{13}} pradžios šalys aktyviai kūrė didelio šerdies skersmens ir didelės skaitmeninės diafragmos daugiamodes optines skaidulas (taip pat žinomas kaip duomenų skaidulos). ). Tuo metu Tarptautinė elektrotechnikos komisija rekomendavo keturis skirtingus šerdies / paketų dydžius gradiento lūžio rodiklio daugiamodius pluoštus, būtent A1a, A1b, A1c ir A1d. Jų šerdies / apvalkalo skersmuo (μm) / skaitmeninė apertūra yra atitinkamai 50/125/0.200, 62,5/125/0,275, 85/125/0,275 ir 100/140/0,316 . Apskritai, dėl didesnių šerdies / paketų dydžių padidėja gamybos sąnaudos, sumažėja atsparumas lenkimui ir padidėja perdavimo režimų skaičius, todėl sumažėja pralaidumas. Be minėtų trūkumų, 100/140 μm daugiamodis pluoštas turi didesnį apvalkalo skersmenį, kuris nesuderinamas su testavimo prietaisais ir jungtimis, greitai nebenaudojamas duomenų perdavimui, naudojamas tik ypatingoms progoms, pavyzdžiui, energijos perdavimui. 85/125 μm daugiamodis pluoštas taip pat buvo palaipsniui panaikintas dėl panašių priežasčių. 1999 m. spalio mėn. Kiote, Japonijoje, vykusiame IEC SC 86GW1 ekspertų grupės susitikime buvo peržiūrėtas daugiamodės skaidulos standartas. 2000 m. kovo mėn. paskelbtame pataisytame projekte 85/125 μm daugiamodis pluoštas buvo atšauktas. Corning 50/125 μm daugiamodis pluoštas, sukurtas 1976 m., ir Lucent Bell Laboratories 62,5/125 μm daugiamodis pluoštas, sukurtas 1983 m., turi tą patį išorinį skersmenį ir mechaninį stiprumą, bet skirtingas perdavimo charakteristikas ir konkuruoja duomenų perdavimo tinkluose.